ilgos treniruotės

a228a89891bd74825e88b977e6b89549

Ilgai treniravausi, kad išmokčiau verkti taip, kad niekas nepastebėtų. Verkti taip, kad neliktų žymių, kad neparaustų oda ir akys nepaburktų.

Aš visą gyvenimą stengiausi išmokti kentėti taip, kad mano skausmas niekam nekliudytų. Kentėti taip, kad niekas jo nepastebėtų, kad niekam nebūtų nepatogu, kad niekam nereiktų manęs guosti.

Ilgai treniravausi verkti taip, kad plaunant indus, niekam nekiltų įtarimo, kad tai vanduo į kriauklę talkšo. Verkti taip, kad perbraukus šlapia ranka per skruostus, niekas nesuprastų, dėl ko žandai drėgni.

Aš visą gyvenimą stengiausi išmokti kentėti taip, kad braukčiau ašarą dėl nelaimingos filmo pabaigos, bet tik ne dėl to, kad mano sieloje kaunas drakonai. Verkti taip, kad galėčiau iškart nusijuokti, o tu galėtum globėjiškai ištarti tik filmas.

Ilgai treniravausi automobilyje pasukti galvą taip, kad ji atrodytų natūraliai. Taip natūraliai, tarsi, aš žvalgyčiaus pro langą ir jokių būdų negalėtumei suprasti, kad aš nieko pro jį nematau.

Ir aš išmokau keletą dalykų: niekada neverkti balsu ir nekūkčioti, niekada netraukti nosies ir nevalyti ašarų, niekada nesigūžti, niekada nesislėpti, nesukti veido, nenuleisti galvos, niekada nenustoti, neatsiremti, nesiskųsti, niekada neprašyti pagalbos, neatrodyti silpai, bejėgiai, pažeidžiamai, niekada nesakyti, kad sunku, bloga, silpna, kad tu sergi, bloguoji, kad tave pykina, liūdina, graudina. Niekada neparodyti, kad tau skauda.

Aš išmokau kentėti taip, tarsi, nieko aplinkui ypatingo nevyktų. Aš išmokau kentėti tuomet, kai nieko ypatingo ir nevyksta. Kai šukuojuosi plaukus ir šveičiu puodus. Kai nešu pieną plastikiniame maišelyje ir kai bandau pati paskiepyti savo katę. Kai trenku galvą po dušu ar bandau nusinešti dviratį iš antro aukšto. Aš išmokau kentėti savo kasdienybėje.  Be dramų, be didelių scenarijų, tuomet kai nieko nevyksta. Ypač tuomet, kai nieko nevyksta.

graudulys gyvenimui

4c4e5d89e5fdef562a8ee7c91e766544

Pastaruoju metu jaučiu graudulį. Graudulį gyvenimui. Mane apima mirties baimė ir tai ištinka pačiomis blogiausiomis akimirkomis. Pasimylėjus su L., man byra ašaros. Iš pradžių kaip niekur nieko, po vieną iš kiekvienos akies. Aš stengiuosi jas nematom nusišluostyti. Ir tik kai jos pasirodo, noriu apie nieką negalvoti, toliau džiaugtis akimirka. Bet būna per vėlu. Juk būna per vėlu.

Mintys viena po kitos ima lįsti į galvą. Aš bijau gyvenimo, aš bijau gyvenimo – jos sukasi kaip pašėlę ir niekur. Niekur jos nenori išeiti. Tada nusijuokiu ir dar kokį nevykusį pokštą bandau sakyti, arba švelniai spiriu iš lovos ir primygtinai siūlau jam eiti į dušą. Taip išlošiu kelias kelias sekundes, kad galėčiau įkvėpti oro. Ir kai man pavyksta, kai jis išeina, aš trinu veido odą į medvilnę, kad tik nebūtų ji drėgna. O galvoje drakonai kaunasi. Ir jau  beveik nurimau ir vėl šypsausi, o jis grįžta švarus  ir  prisispaudžia. Ir nežinau kaip, nežinau kaip, iš pačios sausausios mano odos išskaito jos drėgmę. Ei… švelniai taria jis. Tai jau ne pirmas kartas, tai ne pirmas kartas ir jis nepuola klausti kodėl.

Nesąmonės, vėl nesąmonės lenda, nekreipkime dėmesio, viskas gerai, gerai, aš tikrai laiminga. Beriu beriu žodžius ir ašaros pasileidžia mariomis. Išdavikės jūs. Oj išdavikės. Ir burna vis plačiau šypsosi, ir nenoriu tavęs išgąsdinti, ir juokauju, juokauju, juokiuosi. O jos išdavikės juk byra.

***

Ir tada galvoju, galvoju apie meilę. Ir apie vienatvę. Kiek daug apie jas aprašyta. Ir tu žinai, ar bent gali nujausti, kad kažkas myli taip stipriai kaip tu, kad kažkas liūdi, taip pat giliai kaip tu. Tik apie baimę nerašo. Apie baimę gyventi. Apie tai, kad tu negali pasirinkti, negaliu jos išvengti, ir negali jos apeiti. Negali nuo jos išgyti, tik susitaikyti.

***

Tomis akimirkomis aš galvoju apie mirtį. Apie tai, kad mums teks numirti. Kažkuriam pirmam. Kažkuriam po to. Tą akimirką, išgyvendama absoliučią meilę, niekaip negaliu susitaikyti, kad visa tai, kažkada baigsis.

vidurvasary

Vieną vasaros vakarą mama man pasakoja, jog mano tėtis ją apgavo, kai ji tik susilaukė manęs. Man pasidaro liūdna. Vėliau pasidaro pikta. O galiausiai ateina nusivylimas. Nusivylimas meile. Žinau, kad jis nėra tobulas. Niekada toks nebuvo. Priešingai. Jis buvo blogas vyras. Tačiau man, mažai mergaitei, atrodė, kad nepaisant to, jis yra geras tėtis. Jis yra nuostabus tėtis. Ir mano mažoje galvelėje susišvietė, kad jis mane mylėjo besąlygiškai. Ir visas šis nesusipratimas manyje taip giliai įaugo, jog galiausiai leido man apsiginti nuo netekties skausmo, o vėliau ir ieškoti tokios meilės vyruose. Norėti ir trokšti besąlygiškos meilės iš vyrų.

Ir tas išdavystės faktas mane įskaudino. Jis mus išdavė abi. Ir jau iki tol trupėję besąlygiškos meilės paveikso kampai, ėmė irti dar labiau. Nusivylimą keičia pyktis, kurio aš bijau. Bijau supykti ant jo taip, kad negalėsiu jam atleisti. O tai reikš, kad mano vaikišką i naivią meilę, užgoš mano racionalus ir sveikas protas.


Kartais, nors gal ir ne taip kartais, man norisi atsiriboti nuo žmonių. Neturi nieko bendro su jais. Darbiniais klausimais. Ypač darbiniais klausimais. Kartais, o gal ir ne kartais, svajoju apie darbą, kuriame galėčiau išvengti žmonių. Bet kokio kontakto, net ir elektronio pašto. Bendrauti tik paprastu paštu. Tuomet atrodo viskas turėtų būti papraščiau. Dar galvoju, jog fizinis darbas sunkus. Bet koks jis lengvas sielai. Jis neturi galios paveikti tavo savijautos, jis neuri galios sujaukti tavo minčių, jis neturi galios įžeisti tavo jautrios savimeilės ir ego.

Visas tas kūrybinis darbas: žodžių stumdymas, nuotraukų kliksėjimas – jis kaip koks trauklapis.


Atsimenu prieš keletą metų kartu su J. svajojome apie sekmadienį, kuris turėtų atrodyti panašiai kažkaip taip: už lango apniukę ir šiek tiek vėjuota galbūt net purškia lietus tačiau jums tai nesvarbu jūs galite ilgai vartytis lovojoje ką ir darote tada dar pasimylite ir įsijungę laidą apie keliones arba gyvūnus arba architektūrą arba kultūrą arba olimpines žaidynes į lovą atsinešate sumuštinius ir krosanus ir dar balintą kavą galiausiai nusprendžiate nueiti į kiną o po jo papietauti jaukiame restoranėlyje grįžtate šiek tiek sužvarbę ir sukritę svetainėje ant sofos pasimylite užmiegate o kai prasibundate jau vakarėja ir kambayje maloni tamsa o po anklode taip šilta ir gera kartu. Tai buvo kažkas panašaus į tai. Į nerūpestingą sekmadienį, kurio nerūpestingumas taip derėjo su tapusavio rūpestingumu ir meile.


Atsikeliame jau gerokai po dešimtos. Apsistoję mes paskutiniajame namo aukšte, prieš  akis medinė terasa ir pušų viršūnės. Balta patalynė visuomet žadina aistrą. Nepamenu, ar pasimylime, bet gali būti, labai tikėtina, jog tai ir padarome. Suruošiame pusryčius, valgome juos terasoje. Saulė maloniai šildo ir dangus giedras. Susikrauname daiktus ir miname dviračiais iki Latvijos pasienio. Čia išsirenkame pačią jaukiausią uždarą kopą su pušelėmis lyg bambos, nusimetame drabužius ir išsitiesiame ant smėlio. Už viską man labiau patinka, jog L. nudistas. Nematau prasmės degintis su drabužiais. Užsimerkia ir išsitiesia visu kūnu. Po kelių minučių strykteli, prisidega cigaretę ir žvelgia į jūrą. Toks jis man labai juokingas. Aš kvatojuosi, kai jis demontstratyviai atsistojęs deginasi. Tačiau tas kvatojimasis malonus. Aš daug rudesnis nei tu. Aha, nes tu apaugęs plaukais. 

Aplink nei vieno žmogaus. Kopos dauba uždara ir čia nėra jokių šančų pakliūti pašalinėms akims. Ši tobula vieta užimta – iškeliame L. dryžuotą maikę ant šalia gulinčio nugludinto baslio. Didžiąją laiko dalį jam erekcija, bet jis į tai nekreipia dėmesio. Jaučiasi patogiai, gal net savimi didžiuojasi. Mane tas laisvumas jaudina. Mane jaudina laisvė. Mes pasimylime. Palauk, ateina kažkas tolumoje. Praėjo. Einam. Jis griebia mane už rankos ir  mes pasileidžiame nuogi į jūrą.

jeigu aš negaliu būti nuostabi, ar galiu būti paprasta?

Viskas prasidėjo su mano gimtadieniu. Su pirmu rytu. Kuomet aš turėjau lūkestį, kad viskas turėjo būti kitaip, bet nebuvo. Niekaip negalėjau nuslėpti nusivylimo. Niekaip. Niekada nemokėjau šypsotis, kai to iš tikrųjų nenorėjau. L., ir kas tau šovė į galvą man padovanoti tokią nesamonę? Nesamonę, kuris suraizgė tokį spiečių galvoje. Kodėl negalėjai padovanoti knygos? Apyrankės? Kvepalų? Galų gale kačiuko. Bet ką. Tik ne tai, ką padovanojai.

Paskui mes išvažiavome prie jūros. Ir aš šiek tiek užsimiršau. Laikas buvo toks geras ir aš save įtikinau, jog ta dovana nesvarbi. Jog ji visai nesvarbi. Smulkmena. Ir tos dienos buvo nuostabios. Bet užsimiršti, tai nereiškia pamiršti, tiesa?

Ar dovana gali įžeisti? Ar gali įskaudinti? Ar gali liūdinti?

Lygiai po savaitės R. viešai paskelbė, kad pasipiršo kitai moteriai.  Atsimenu dar prieš kelis mėnesius mums sutikus, jis bylojo savo liūdesį. Dar prieš kelis mėnesius pirmą kartą mane pamačiusi jo nuotaka, apsiverkė ir jis ją išvedė iš kambario.

Tada pasakiau savo mamai. Tai va matai, kokie tie vyrai. Gal net ir tuos dešimt metų jis tavęs nemylėjo. Ir tada aš, o dieve, tada aš imiau jį ginti. Tikrai mylėjo, mama! Aš ėmiau ginti vyrą ir jo meilę, kurį pati palikau, kurios pati išsižadėjau.

Aš labai norėjau mokėti nuslėpti savo liūdesį, norėjau paslėpti savo nusivylimą. Norėjau būti dviveidė, šypsotis ir būti linksma, nors kartais ir labai skauda. Bet niekada to neišėjo padaryti. Visos tos mintys mane taip persmelkdavo, jog ties lūpų ir akių kampučiais pakibdavo patys mažiausi, nematomi, bent dešimtis tonų sveriantys svareliai.

Tada L. nesiliaudavo klausinėjęs, kodėl tu nuliūdus, kodėl tu nuliūdus, kodėl tu nuliūdus… O aš neturėdavau, ką pasakyti. Nieko, tikrai nieko, man viskas gerai, baik tu… Nežinojau, kaip jam pasakyti, jog man liūdna, kad žmogaus, su kuriuo praleidau dešimt savo gyvenimo metų, pasipiršo  kitai moteriai lygiai tokiu pat būdu kaip ir man. Nežinojau, kaip pasakyti, jog aš išsigandau, kad mane galima taip greitai pakeisti. Supykau, jog tiek laiko plakusi save dėl to, kad taip įskaudinau vyrą, dabar turiu jį ginti, jog jis liūdėjo tikrai, pergyveno tikrai, kankinosi tikrai, mylėjo tikrai. Ar tikrai?

Aš gyvenu viena. L. pas mane atvažiuoja. Kažkada važiuodavau ir aš pas jį. Vėliau nusprendėme, jog praktiškiau bus būtent taip. Tris vakarus, tris rytus ir dvi dienas per savaitę mes praleidžiame kartu. Ir mane tai pradeda liūdinti. Nes vieniša jaučiuosi pirmadieniais, kai jo nėra. Nes bijau antradieniais, kai jo nėra. Nes džiaugiuosi trečiadieniais, kai jo nėra. Nes liūdžiu ketvirtadieniais, kai jo nėra.

Aš tave turėjau, bet tuo pačiu metu tavęs neturėjau. Aš gyvenau viena. Aš vis dar gyvenau savo gyvenimą viena. O tu užsukdavai į svečius.

Aš žinojau kodėl

Man buvo sunku prisipažinti, jog galbūt, visai gali būti, kad gyvenime, savo gyvenime, dar niekada taip nemylėjau žmogaus. Ne taip stipriai, beprotiškai, aistringai, ne taip skausmingai ir beviltiškai, bet taip nuoširdžiai ir atvirai, taip ramiai ir tyliai. Taip, jog norisi šaukti ir plyšauti apie tą jausmą visam pasauliui, bet niekaip tam nerandi žodžių. Ir tuomet lieka tyla.
 
Man buvo šiek tiek gaila ir aš jaučiausi šiek tiek kalta prieš visus tuos vyrus, kuriems sakiau, kad myliu. Niekada nesijaučiau taip, kaip jaučiuosi dabar. Man šiek tiek liūdna, jog jie manęs niekada nepažino tokios. Nematė tokios. Nejautė tokios. Tokią, kokią mato ir jaučia L. 
 
Dabar, esamuoju laiku, kol dar esu jauna, bet nebe tokia jauna, jog nežinočiau, ką reiškia skausmas, aš išgyvenu būseną, apie kurią svajojau, kurios vyliausi ir tikėjausi iš gyvenimo, iš žmogaus, iš mūsų kartu. Ir kadangi dabar, esamuoju laiku, kol dar esu jauna, bet nebe tokia jauna, jog nežinočiau, ką reiškia netektis, aš bijau ir nerimauju. Bijau prarasti, tai apie ką tiek laiko svajojau. 
 
Mes su L. gulime lovoje. Ji tik šiek tiek platesnei nei vienas metras ir beveik dvigubai mažesnė nei ta, kurioje miegojau dešimt metų. Neįmanoma joje miegoti neliečiant vienas kito kūno ir atskirų jo dalių, nejausti kvapo, negirdėti kvėpavimo. Neįmanoma tokioje lovoje nutolti. Neįmanoma likti vienam. Neįmanoma likti vienišam. Miegojimas kartu mažina stresą. Sakau jam. Mes visą gyvenimą taip miegosime. Atsako. Net kaip būsime visiškai seni? Tai aišku. Ir mylėsimės? O kaip kitaip? Ir toliau gulime. Gerai, kad mano galva padėta ant jo krūtinės. Jis neturi galimybės pamatyti, kaip mažvaikiškai aš dabar šypsausi. 
 
Kažkada turėjau senatvės viziją. Ta vizija buvo su P. Kažkada labai kankinausi, jog jokia kita vizija neateina į mano galvą.  O dabar tos vizijos nebeliko. Ji pasidarė ne mano, ji pasidarė tolima. Aš neturiu vizijos. Aš turiu norą ir viltį, kad mes su L. būsime. Kad mes su L. kursime. Kad mes kartu, ir visai nesvarbu kokioje lovoje, būsime ir laikysime vienas kitą už rankos. 
 
Ir dar bijojau pasenti su ne tuo žmogumi. Bijojau apie tai pagalvoti. Ir gyvenimas atrodė toks varginamai ilgas. Dabar viskas kitaip. Man atrodo, man dabar atrodo, kad mes turime tiek nedaug laiko su L. Tik vieną gyvenimą. Tik vieną mūsų gyvenimą būti kartu. Pažinti vienas kitą. Palaikyti ir stebinti. Pyktis ir susitaikyti. Užmigti ir pabusti. Dainuoti ir tylėti. Mylėtis ir mylėti. Ir visas gyvenimas atrodo toks trumpas laikas šiam jausmui. 
 
Taip. Man, kuri dabar, esamuoju momentu, yra jauna, bet nebe tokia jauna, jog nežinotų, ką tai reiškia vienatvė, pripažinti sau ir pasakyti garsiai, kad aš myliu L., yra  baisu.

2d4c38edbcafff42e814dd7319ed9ed2.jpg

buvau pamiršusi jo vardą

Kai mes buvome su R., visus tuos metus, niekada jo nepavydėjau. Tada, tais laikais, išdidžiai pakėlusi galvą tvirtinau, jog pavydas – tai toks žemas jausmas. Tuomet, och koks naivumas, aš galvojau, kad man nėra ko pavydėti. Man nėra dėl ko stengtis. Aš jaučiausi geriausia. Aš tikrai taip jaučiausi. J. man sako, jog dėl to, jog niekada jo nemylėjau. Niekada neleidau sau minties, jog kažkas jį gali iš manęs atimti. Niekada neleidau sau minties, jog galėtų atsirasti kita moteris. Tai atrodė neįmanoma. Galbūt taip ir buvo.


Dabar yra viskas kitaip.


Mes važiuojame automobilyje, o saulė lėtai gęsta. Tai vienas iš tų vakarų, kai jokiu gyvu nenori grįžti namo, kai įsikabini į ranką ir taip nori, taip nori, kad tas vakaras tęstųsi. Mano plaukai susukti, juos prilaiko akiniai nuo saulės, aptempti juodi trumptelėję džinsai ir kulkšnys atidengtos, balta trikotažinė maikutė. Radijas tarška, o aš vos prasivėrusi langą. Kartais žvilgčioji į jį. Man patinka jį nužiūrinėti. Tuomet jaučiu kažkokį savimi pasidižiavimo jausmą. Jaučiu sumišusį geidulį, jaučiu meilę.

Kartais mūsų mintys rezonuoja viename prasmių lauke. Užsisvajoju apie tai, kaip grįžusi namo įversiu jam auskarą į ausį, jog vėliau galėčiau jį dantimis gryžbtelti. Įsivaizduoju visą procedūrą nuo iki: kaip iš savo dėžutės išrinksiu mažą sidabrinę rinkutę, tą vieną iš kelių. Kaip prasegusi lenktą kabliuką švelniai praversiu pro ausį, kaip cagtels užsegimas, kaip jis pasislėps po jo juodais užkištais plaukais. Pavasaris man smogia į galvą visu savo žavesiu. Ir aš apie nieką kitą negaliu galvoti. Tu žinojai, jog aš liežuvyje turėjau auskarą. Su lyg tais žodžiais išsišiepiu. Likęs randelis? Parodyk!  Sustojus prie sankryžos jis demonstratyviai iškiša liežuvį ir jį užriečia. Negaliu nustoti šypsotis. Nežinojau, aš nežinojau. Ir toliau šypsausi it kvailė. Įsivaizduoju auskarą jo liežuvyje. O žinai, kaip jį gavau? Draugė pravėrė. 

Tą akimirką suprantu, jog aš nenorėjau žinoti, nei apie auskarą, nei apie draugę. Įsivaizduoju ją tokią, kokia niekada nebuvau pati: su galybe auskarų ir tatuiruotėmis, blondinę ir su dredais, liekną it smilga, o A dydžio krūtinės speneliai niekšiškai įsirėmę į aptemptą su petnešėlėmis maikutę. Nieko jam nesakau. Nusisuku ir spoksau pro langą. Kažką kalbame toliau, bet mintys mane jau toli nunešę. Apie tą moterį, kuriai jis nebijojo atiduoti savo liežuvio. Taip ir negrybšteliu vakare jo ausies.


Po baleto bėgame laiptais, juokiamės, jog abiems nepatiko, ir turbūt dar ilgai nekelsime čia kojos. Ryškios šviesos spigina į akis, tačiau tai nei kiek nepadeda. Turi mane kalbinti, kitaip aš užmigsiu. Aš čiausku visokius niekus, kol jis vairuoja. Papasakok apie savo pirmą bučinį.  Sakau aš jam ir noriu jį prabaškyti. Ach koks tu kvailas paukštelis… Jis pasakoja apie merginą, kurią įsimylėjo, apie tai, kaip vieną vakarą, kai jos tėvų nebuvo namie, o sukviesti draugai šurmuliavo svetainėje, jie užlipo į antrame aukšte esantį jos kambarį, kaip jis ją pabučiavo, kaip jie po to draugavo. Jis mane paklausia to paties, aš lakoniškai papasakoju.

Apie nieką kitą toliau negaliu galvoti. Apie juos abu jaunus, ir gražius, ir švelnius, ir tyrus. Žvelgiančius vienas kitam į akis. Spurdančius iš nekantrumo. Visą savaitgalį mane neapleidžia smalsumas: kokia ta mergina buvo, kaip ji atrodė, ar mes panašios, ar jie vis dar bendrauja, ar jis ją pasveikina su gimtadieniu. Nieko nesakau, būtų juokinga sakyti. Bet kurį laiką galvoju apie tai. O paskui prisiekiu sau, niekada nieko panašaus nebeklausti.


Ir aš pavydžiu. Taip, pavydžiu mažų mažiausių smulkmenų. Pavydžiu to, kas buvo praeityje. Ir mane šis jausmas liūdina. Liūdina dėl to, jog sukelia baimę: baimę būti ne tokiam geram, ne tokiam nuostabiam, būti ne tuo… būti ne ta.

kai labai bijai

Aš paskambinu gydytojai. Yra pakitimų, užeikite pas mane, kada galėsite. Po dešimties minučių aš jau galiu. Važiuoju iki poliklinikos, beldžiu į kabineto duris, sėdžiu priešais ją.

– O tai kas čia galėtų būti?

– Reikia atlikti tyrimus. Gali būti ir vėžys, nesame nei vienas nuo to apsaugoti. Į Onkologinį ar Klinikas? Kur Jums patogiau.

Jaučiu kaip tvenkiasi ašaros. Apsimetu, jog reikia išsipūsti nosį, nosinės galiuku priliečiu akių kampučius.

***

Įsėdus į automobilį, pirmiausia galvoju apie tai, jog niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu šeimos. Nors dar niekas neaišku ir gi viskas bus gerai, tikrai bus gerai. Bet ta mintis teka mano skruostais.

Tada pagalvoju, jog man gėda. Oj kokia tai absurdiška mintis. Gėdytis. Ko? Bet man gėda. O jeigu iš tikrųjų. O jeigu taip įvyktų ištikrųjų? Man būtų gėda prieš L. ir kvailesnio dalyko čia negalėtumei sugalvoti. Ir aš pradedu svarstyti, kam jam manęs reikėtų? Sergančios?

Aš pradedu bijoti. Nenoriu niekam sakyti, bet juk kažkam turiu. L. negaliu pasakyti. Labai norėčiau, bet negaliu. Norėčiau pasakyti mamai, bet negaliu. Kaip negalėjau iki šiol, taip negaliu ir dabar.

Už viską labiau bijau neturėti šeimos. Už viską labiau…

Prieš tris metus dar nieko nebuvo. Štai kokia to buvo kaina. Šių visų metų: viso liūdesio ir skausmo, savęs smerkimo ir nemylėjimo, gailesčio kitų žmonių, bet ne savęs, rūpinimosi kitais, bet ne savimi.