kai labai bijai

Aš paskambinu gydytojai. Yra pakitimų, užeikite pas mane, kada galėsite. Po dešimties minučių aš jau galiu. Važiuoju iki poliklinikos, beldžiu į kabineto duris, sėdžiu priešais ją.

– O tai kas čia galėtų būti?

– Reikia atlikti tyrimus. Gali būti ir vėžys, nesame nei vienas nuo to apsaugoti. Į Onkologinį ar Klinikas? Kur Jums patogiau.

Jaučiu kaip tvenkiasi ašaros. Apsimetu, jog reikia išsipūsti nosį, nosinės galiuku priliečiu akių kampučius.

***

Įsėdus į automobilį, pirmiausia galvoju apie tai, jog niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu šeimos. Nors dar niekas neaišku ir gi viskas bus gerai, tikrai bus gerai. Bet ta mintis teka mano skruostais.

Tada pagalvoju, jog man gėda. Oj kokia tai absurdiška mintis. Gėdytis. Ko? Bet man gėda. O jeigu iš tikrųjų. O jeigu taip įvyktų ištikrųjų? Man būtų gėda prieš L. ir kvailesnio dalyko čia negalėtumei sugalvoti. Ir aš pradedu svarstyti, kam jam manęs reikėtų? Sergančios?

Aš pradedu bijoti. Nenoriu niekam sakyti, bet juk kažkam turiu. L. negaliu pasakyti. Labai norėčiau, bet negaliu. Norėčiau pasakyti mamai, bet negaliu. Kaip negalėjau iki šiol, taip negaliu ir dabar.

Už viską labiau bijau neturėti šeimos. Už viską labiau…

Prieš tris metus dar nieko nebuvo. Štai kokia to buvo kaina. Šių visų metų: viso liūdesio ir skausmo, savęs smerkimo ir nemylėjimo, gailesčio kitų žmonių, bet ne savęs, rūpinimosi kitais, bet ne savimi.